2017 .Vasario 21-ąją Tauragės rajono savivaldybės Birutės Baltrušaitytės viešojoje bibliotekoje 17 val. savo poezijos knygą „Kelionė arba žodžiai ir vaizdai“ pristatys evangelikų liuteronų kunigas dr. Valdas Aušra iš Čikagos. Į Lietuvą poetas grįžo Vasario 16-osios išvakarėse ir šią šventę paminėjo artimųjų, kurių yra labai išsiilgęs, rate Klaipėdoje.
V.Aušros ryšys su Tėvyne, gimtąja Klaipėda, Tauragės kraštu, kur jo giminės šaknys ir pačių artimiausių žmonių kapeliai, kur daug giminaičių dar ir dabar gyvena, yra labai tvirtas. O mums, tauragiškiams, poeto atvykimas ir knygos sutiktuvės – didelė šventė. Seimas nusprendė 2017-uosius paskelbti Reformacijos metais. Šį sprendimą parlamentas priėmė atsižvelgdamas į tai, kad šiemet daugelis krikščioniškų šalių švęs 500-ąsias Reformacijos metines, pažymėdamos 1517-uosius, kai Martynas Liuteris paskelbė savo tezes. O V.Aušros poezijos knygos sutiktuvės – tikra dovana tauragiškiams.
Atvykimo į Lietuvą išvakarėse kunigas ir poetas VALDAS AUŠRA, dar būdamas Čikagoje, mielai atsakė į „Tauragės kurjerio“ klausimus.– Esate teologijos daktaras, evangelikų liuteronų kunigas Čikagoje. Gimėte ir augote, mokėtės Lietuvoje. Kaip atsidūrėte Amerikoje?– Į Ameriką pirmą kartą atvažiavau studijuoti 1991 metais. Mane siuntė Lietuvos liuteronų bažnyčia. 1994 metais Šilutės liuteronų bažnyčioje buvau ordinuotas kunigo tarnystei. O 1995 metų pabaigoje sugrįžau į Lietuvą turėdamas du magistro laipsnius. Pradėjau dirbti Vilniaus liuteronų bažnyčioje, dėsčiau Klaipėdos universiteto Evangeliškosios teologijos katedroje.
1998 metų rugpjūtį grįžau į Čikagą tęsti daktarinių studijų. Tuo metu Ziono lietuvių liuteronų parapijos kunigas Jonas Juozupaitis jau ruošėsi išeiti į pensiją, tai parapija mane pakvietė dirbti kunigu. Taip ir pasilikau – nuo 2001 metų aptarnauju šią 1910 metais buvusio Tauragės klebono Martyno Keturakaičio įsteigtą parapiją (Martynas Keturakaitis – Tauragės kunigas (1883–1892), knygnešys, liuteroniško turinio raštų rengėjas. Mirė 1911-03-15 Collinsvillėje, JAV, – red.).– Kas jus sieja su Tauragės kraštu, gal jūsų šaknys Tauragės krašto žemėje įaugusios? Teko šiek tiek girdėti ir apie jūsų garsią giminę. Papasakokite.– Mano mamos visa giminė iš Tauragės krašto.
Ji gimė jau nebeegzistuojančiame Urvinių kaime netoli Sartininkų. Mažose Šikšnių kapinaitėse palaidotos kelios kartos mano protėvių ir giminių. Kaip ir mano mama – šalia savo tėvų, brolių ir seserų. Ji yra gausios Paliokų šeimos dalis, o per ją ir aš su broliu. Ir dabar Tauragėje gyvena daug šios šeimos palikuonių. Sovietiniais laikais iš Klaipėdos atvažiuodavome švęsti Velykų į Tauragę. Dažnai lankydavome gimines.
O ir dabar, kai grįžtu aplankyti Lietuvos, būtinai užsuku į Tauragę. – Papasakokite apie savo parapiją, šeimą, kunigystę, kaip tapote kunigu, nes buvote gamtos mokslų studijas baigęs. Gal tas gamtos paslaptingumas, nuolatinis jos atsinaujinimas ir paskatino labiau gilintis į dvasinį pasaulį? Domina ir kita Jūsų veikla. Pavyzdžiui, laisvalaikis.– Visko ir neišpasakosi. Tiesa, Lietuvoje baigiau biologijos studijas, ir tuo metu kaip tik Vilniuje liuteronai suskato atgaivinti parapiją, aš jau buvau įstojęs į aspirantūrą Lietuvos Mokslų Akademijos Ekologijos institute. 1989 metais buvau pakviestas su bažnyčios vadovais vykti į Pasaulio liuteronų federacijos suvažiavimą, kuris vyko Kuritibos mieste Brazilijoje.
Jau iki to laiko buvau pradėjęs domėtis krikščioniškąja teologija, o kelionės metu apsisprendžiau, kad noriu eiti kunigystės keliu. Grįžęs iš kelionės, 1990 metų vasarį nuvykau pas vyskupą Joną Kalvaną vyresnįjį į jo namus. Vakarą praleidome kalbėdamiesi apie bažnyčią. Jis prisiminė visą mūsų šeimą, gerai prisiminė mano tėčio šeimą, kurios šaknys – Klaipėdos krašto Minjotų kaime, Katyčių parapijoje. Prisiminė, kad po karo, trūkstant kunigų, jis įvedė neseniai iš Lenkijos į Lietuvą sugrįžusį mano senelį Joną Aušrą į djakonus.Aktyviai įsijungiau į bažnytinį gyvenimą
. Organizavau Biblijos skaitymo grupes tiek Vilniuje, tiek Kaune. Kaune mokiau konfirmatus. Pamažu pradėjau savarankiškai vesti pamaldas.Ziono parapija gyvuoja jau ilgiau nei 100 metų. Man pradėjus joje dirbti, joje melsdavomės trimis kalbomis. Pamaldos vykdavo vokiškai, angliškai ir lietuviškai. Sunykus vokiškai kalbančių parapijiečių grupei, vis dar meldžiamės angliškai ir lietuviškai. Aš esu aštuntasis parapijos kunigas.Esu vedęs Norą, kuri yra baigusi Vilniaus dailės akademiją, Keramikos katedros studijas. Ji Čikagoje baigė teologines studijas ir dabar dirba kapelione hospise (Hospisas – specialistų teikiamos paslaugos beviltiškiems onkologiniams ligoniams, kuriomis siekiama sumažinti jų vienišumo jausmą, skausmus ir, kiek įmanoma, pagerinti gyvenimo kokybę – red.).
Turime tris vaikus. Vyriausioji – Gabrielė jau 30-ties. Dirba restorane Čikagoje šefe. Jokūbas Vėjas 20-ties, studijuoja St. Luis miesto universitete cheminę inžineriją. O jaunėlis Nojus Jurgis – dar gimnazistas.
Jam dar tik šešiolika.Esu aktyviai įsijungęs į lietuvišką kultūrinį gyvenimą: esu JAV Lietuvių bendruomenės Religinių reikalų tarybos pirmininkas, Mažosios Lietuvos fondo ir draugijos pirmininkas, Psichologinės ir dvasinės pagalbos draugijos įkūrėjas ir pirmininkas. Prie parapijos įsteigiau lietuvišką vaikų darželį, kuris veikia jau 14 metų.Mėgstu žvejoti, fotografuoti, gaminti maistą, bendrauti.– Kas paskatino imtis plunksnos ir kurti eiles? Tai buvo koks staigus nušvitimas ar poezija seniai traukė? Jūs pats ir knygos iliustracijų autorius. Tai fotografijos?– Rašymas man atėjo kažkaip nepastebimai. Galbūt tai savotiška terapija. Nepasakyčiau, kad buvau labai didelis poezijos gerbėjas ar mylėtojas. Skaičiau ją, deklamavau. Bet niekados nemaniau, kad pats tuo rimtai užsiimsiu. Gal prie poezijos, kaip būsenos ir pasaulėjautos išraiškos, priėjau mano renginių, kuriuos buvau paruošęs išeivijos lietuviams Čikagoje, dėka.
2012 metais pagal Justino Marcinkevičiaus kūrybą su pagalbininkais paruošėme dviejų dalių koncertą – teatralizuotą spektaklį „Turbūt ne dėl savęs esu“. Sulaukėme didelio susidomėjimo. O Kristijono Donelaičio jubiliejui 2014 metais pateikėme spektaklį koncertą „Sveiks, svieteli margs“, kurio scenarijų parašė tuo metu doktorantūros studentė (dabar jau daktarė) Kristina Blockytė-Naujokė. Abiejų programų vaizdo įrašus rodė ir LRT kultūros kanalas.Fotografuoju nuo pat vaikystės. Klaipėdoje lankiau Jaunųjų technikų stoties fotografijos būrelį, kurį, beje, baigęs vidurinę, ir pats vedžiau. Esu su savo fotografijomis dalyvavęs respublikinėje jaunųjų fotografų parodoje.
Ir knygai panaudojau savo fotografijas. Gal tik kelios yra iš mano šeimos albumo.– Kokios temos, kokie idealai jums artimi, kas jūsų kūrybos lyrinis herojus, kokiam visuomenės sluoksniui jūsų poezija galėtų būti artimiausia? Kaip dvasininkas galbūt kuriate sakralinę poeziją, ar ji daugiau visuomeniška? – Manau, kad dauguma eilėraščių iškelia egzistencinius klausimus. Kas aš? Kokia mano vieta pasaulyje? Iš kur aš ateinu? Kaip raudona gija per juos eina tikėjimo ir gyvenimo ryšys, ryšys tarp manęs ir Dievo. Tačiau tai nėra sakralinė poezija. Tai greičiau būtų raginimas aktyviai surišti savo kasdienybę su tikėjimu, kuriuos paprastai atskiriame vieną nuo kito, kad „netrukdytų“.
Tačiau mes visi esame turėję tokių laikotarpių, kai nerandame paramos kasdienybėje, ir jei tada neatsiveriame dieviškajam buvimui, atsiduriame akligatvyje. O Dievas, pasirodo, egzistuoja ir veikia ne tik tuo metu, kai lankomės bažnyčioje vykstančiose pamaldose.– Knygą dedikuojate broliui. Pasiilgstate jo?– Taip. Labai pasiilgstu. Ypač po mamos mirties. Ji buvo mano jungtis su juo, su Lietuva ir su namais.
Abu esame labai užimti savo darbais. Neturime kada susėsti ir atsiverti. Taigi ta knyga kaip mano atsivėrimas jam. – Martynas Mažvydas, Kristijonas Donelaitis, Jonas Bretkūnas, Danielius Kleinas, Mikalojus Daukša, Antanas Strazdas, Mykolas Vaitkus, Maironis, Antanas Baranauskas, Juozas Tumas-Vaižgantas, Motiejus Valančius ir dešimtys ar šimtai kunigų, vyskupų yra mūsų raštijos pradininkai, korifėjai, literatūros klasikai. Ir šiais laikais yra daug šiuolaikinių rašančių lietuvių kunigų poetų, prozininkų. Kuo tai paaiškinti, kodėl tiek daug dvasininkų tampa rašytojais, poetais? Štai ir jūsų pavyzdys…– Nežinau, ką ir atsakyti į jūsų klausimą.
Gal todėl jie rašo, kadangi tai suteikia jiems dar vieną galimybę perteikti savo, kaip asmens, ne tik kaip bažnyčios tarno, pasaulėžiūrą ir pasaulėjautą? Juk pirmiausia mes esame žmonės, asmenys, o tik vėliau kunigai, rašytojai.– Kokia, jūsų nuomone, lietuvių kalbos, poezijos ateitis? Ko palinkėtumėte Tauragės krašto žmonėms? Ir, žinoma, tradicinis klausimas: kokie jūsų kūrybiniai planai?– Manau, lietuviai yra poetai.
Gal nedažnas rašo, bet tada dainuojame, deklamuojame kitų eilėraščius. Tai niekur nedings. Noriu palinkėti atsiduoti kūrybai. Nebūtinai tai turi būti eilėraščiai ar proza.
Net dirbdami paprastą ir įprastą darbelį, galime įjungti kūrybinį elementą. Statydami ar remontuodami namus, augindami daržus, ruošdami maistą, fotografuodami, bendraudami vienas su kitu.
Mano giliu įsitikinimu, gebėjimas kurti yra mūsų atvirumo Dievui išraiška. Tai Dievo mums duotų talentų dalinimosi su kitais išraiška.Šiuo metu renku medžiagą kitai savo knygai, į kurią noriu sudėti eilėraščius, trumpus apmąstymus ir pamokslus.
